pažandis

pažándis sm. (1), pãžandis (1) Slnt 1. BzF153 apatinis žandikaulis: Pažandis turįs daug eilių aštrių dantų LC1885,35. Spyrė arklys ir sudaužė pažándžius Varn. 2. MitI228, Tvr žr. pažandė 1: Apžiūrėti gyvulį, ar nėra pažandyje kietų guzų rš. 3. žr. pažandė 2: Už pažándžius paėmė po rublį už kilogramą Krš. 4. ppr. pl. R141, MŽ186 žr. pažandė 3. 5. žr. pažandė 5: Pastatyk pažándin katilą, kad pamažiau virtų Dkšt. 6. pl. neskutami vyrų plaukai paausiuose, žandenos: Užsiželdė pažandžius rš.